Pušys (Pinus) – tai visžaliai vienanamiai, taisyklingo menturinio šakojimosi aukšti ir vidutiniškai aukšti medžiai, rečiau krūmai. Jaunų medžių laja kūgiška, kiaušiniška, ritiniška, skėtiška arba netaisyklinga. Kamienas dažniausiai tiesus, tačiau pavieniui augančių pušų dažnai kreivas bei sakingas. Šakos paprastai pakilusios aukštyn. Kamieno žievė stora. Pumpurai kūgiški, ritiniški. Ūgliai žalsvi, vėliau pilkai rudi. Spygliai išsidėstę po du, 4-8 cm ilgio, 1,5 mm pločio, aštriai smailėjantys, melsvai ar pilkai žali, smulkiai dantytais kraštais. Ant šakelių spygliai išsilaiko 2-3 metus. Žydi gegužę – birželį. Vyriški kankorėžiai susibūrę grupėmis, prie jaunų milgaūglių pagrindo. Moteriški kankorėžiai pilkai rudi, kūgiški, 2,5-7 cm ilgio, 2,8-3,5 cm pločio, išsidėstę pavieniui arba po du –tris grupėje. Kankorėžiuose sėklos sunoksta po 17-18 mėnesių. Kai kurių rūšių pušų sėklos (riešutėliai) valgomos. Tai vertingi parkų medžiai. Paprastoji pušis po paprastojo kadagio yra labiausiai paplitęs spygliuotis pasaulyje. Ji savaime išplitusi beveik visoje Europoje, Mažosios Azijos šiaurinėje dalyje, Kaukaze, Sibire, Mongolijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose beveik iki Ochotsko jūros. Auga miškuose, pelkėse. Mėgsta šviesias vietas, pakenčia įvairias klimatines sąlygas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta jaurinius smėlio dirvožemius ir kalvotą reljefą. Bet retai pasitaiko žemumose, kuriose vyrauja derlingi dirvožemiai.
Pušys mažai reiklios dirvožemio derlingumui ir drėgnumui, atsparios sausrai, turi giliai išvystytas šaknis, kurios paima vandenį iš gilių horizontų. Daugelis rūšių yra šviesomėgės. Atsparios vėjams. Gyvena 200-500 metų, neretai iki 800 metų ir ilgiau.
Lietuvoje dažniausiai sutinkama paprastoji (Pinus sylvestris) pušis. O mūsų medelyne prekiaujama ir kitomis mūsų šalyje tinkančiomis auginti pušų rūšimis: kalninėmis (Pinus mugo), juodosiomis (Pinus nigra), veimutinėmis (Pinus strobus), himalajinėmis (Pinus wallichiana) ir kitomis.