Eglės (Picea) – tai visžaliai vienanamiai, netaisyklingo menturinio šakojimosi aukšti ir vidutiniškai aukšti medžiai. Eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Krūmo pavidalo kamienas susidaro tik ypatingomis augimo sąlygomis. Gentyje yra apie 40-50 rūšių.
Eglių žievė rausvai ruda, senų medžių suaižėjusi. Spygliai keturbriauniai ir plokšti, linijiški, tvirti,ažniausiai daugiau ar mažiau pašiaušti ir dygūs, su dviem sakotakiais, prisegti trumpu koteliu prieaukštų papėdžių, todėl ūgliai nelygūs, giliai išvagoti ir ant ūglio išsidėstę spirališkai. Spygliai gyvena ilgai, 7-9 metus.
Auga įvairiuose dirvožemiuose. Palyginti su kitais spygliuočiais, daugelis eglių rūšių yra vidutiniškai reiklios dirvožemio derlingumui ir drėgnumui. Kad gerai augtų, eglei reikia daug šviesos. Pavieniai medžiai ištveria ir stiprius vėjus. Gerai pakenčia unksmę, sėkmingai atželia ir spygliuočių, ir mišriųjų medynų polajyje, o medžių liemenys tiesūs, šiek tiek nulaibėję.
Eglės gyvena palyginti neilgai – 200-300 metų.
Eglės dažnai auginamos dekoratyviniuose želdynuose. Parkuose, aikštėse auginamos pavieniui, grupėmis arba medžių masyvuose. Iš eglių formuojamos žaliosios sienos ir gyvarvorės. Sodybos, geležinkeliai apjuosiami eglių užuovėjinėmis ir sniegą sulaikančiomis užtvaromis. Medžiai šviesiai pilkšvais, sidabriškais,gelsvais ar melsvais spygliais parkuose auginami saulėtoje vietoje.
Lietuvoje auga apie 20 eglių rūšių. Mūsų šalyje populiariausios yra paprastosios (Picea abies), baltosios (Picea glauca), dygiosios (Picea pungens) bei serbinės (Picea omorika) eglės.