Kėniai (Abies) – tai daugiausia aukšti, visžaliai, netaisyklingo šakojimosi, panašūs į egles medžiai. Laja dažniausiai siaura, kūgiška, senų medžių ritiniška arba koloniška. Žievė nestora, daugelio rūšių lygi, truputį žvilganti, tik senų medžių suskeldėjusi. Sakai kvapūs. Pumpurai rutuliški arba kūgiški, sakingi arba nesakingi. Spygliai plokšti, nekieti, neduriantys. Spyglio viršūnė dažnai įkirpta, nusmailėjusi arba buka. Spygliai gyvena 8-10 metų ir ilgiau. Kankorėžiai ritiniški, ovalūs, iki 15 cm ir ilgesni. Kankorėžiai auga tik ant viršūninių medžio šakų, statūs (kaip žvakutės). Prinoksta sporifikacijos metu rugsėjo – spalio mėnesiais ir netrukus subyra. Daugelis kėnių yra reiklūs dirvožemiui, mėgsta derlingesnius dirvožemius negu, pavyzdžiui, eglės. Reiklūs dirvožemio ir oro drėgmei, gerai pakenčia paunksmę. Nesunkiai želia atlankomis, greitai atauga nulaužtos viršūnės. Gyvena 200-300 metų.

Dekoratyviniuose želdynuose geriausiai auga apsaugotose nuo vėjo ir saulės kaitros vietose. Medžiai šviesiai pilkšvais ar melsvais spygliais ir šviesomėgiai. Lietuvoje introdukuota apie 20 kėnių rūšių. Populiariausios kėnių rūšys: europinis kėnis (Abies alba), sibirinis kėnis (Abies sibirica), korėjinis kėnis (Abies koreana), kvapusis kėnis (Abies procera), balzaminis kėnis (Abies balsamea), subalpinis kėnis (Abies lasiocarpa), arizoninis kėnis (Abies arizonica), pilkasis kėnis (Abies concolor).