Kėniai (Abies) – tai daugiausia aukšti, visžaliai, netaisyklingo menturinio šakojimosi, panašūs į egles vienanamiai medžiai. Laja dažniausiai siaura, kūgiška, senų medžių ritiniška arba koloniška. Žievė nestora, daugelio rūšių lygi, truputį žvilganti, tik senų medžių suskeldėjusi. Sakai kvapūs. Pumpurai rutuliški arba kūgiški, sakingi arba nesakingi. Spygliai plokšti, nekieti, neduriantys, su dviem sakotakiais, išsidėstę spirališkomis eilėmis, su skritulišku disku pamate ir yra stačiai prilipę prie ūglio. Spyglio viršūnė dažnai įkirpta, nusmailėjusi arba buka. Spygliai gyvena 8-10 metų ir ilgiau. Kankorėžiai ritiniški, ovalūsa, iki 15 cm ir ilgesni. Kankorėžiai auga tik ant viršūninių medžio šakų, statūs (kaip žvakutės). Prinoksta sporifikacijos metu rugsėjo – spalio mėnesiais ir netrukus subyra. Daugelis kėnių yra reikloki dirvožemiui, mėgsta derluingesnius dirvožemius negu, pavyzdžiui, eglės. Reiklūs dirvožemio ir oro drėgmei, gerai pakenčia paunksmę. Nesunkiai želia atlankomis, greitai atauga nulaužtos viršūnės. Gyvena 200-300 metų.

Dekoratyviniuose želdynuose geriausiai auga apsaugotose nuo vėjo ir saulės kaitros vietose. Medžai šviesiai pilkšvais ar melsvais spygliais ir šviesomėgiai. Lietuvoje introdukuota apie 20 kėnių rūšių. Populiariausios kėnių rūšys: europinis kėnis (Abies alba), sibirinis kėnis (Abies sibirica), korėjinis kėnis (Abies koreana), kvapusis kėnis (Abies procera), balzaminis kėnis (Abies balsamea), subalpinis kėnis (Abies lasiocarpa), arizoninis kėnis (Abies arizonica), pilkasis kėnis (Abies concolor).