Šermukšniai (Sorbus) – tai visžaliai medžiai ir krūmai. Šermukšnių lapai pražanginiai, sudėtiniai, neporomis plunksniški arba paprasti, ištisiniai arba skiautėti. Šermukšnių žiedai dvilyčiai, smulkūs, balti, kartais rausvi, susitelę plačiose skėtiškose kekėse ir šluotelėse. Šermukšniai gali būti ir dekoratyviniai, ir vaisiniai augalai. Šermukšnių laja iš pradžių būna kiaušiniška ar rutuliška, vėliau skėstašakė ar netaisyklinga. Žievė lygi, pilka, žemutinėje liemens dalyje kiek suskeldėjusi. Ūgliai stori, apvalūs, rausvai rudi, su pilka , žvilgančia, nesunkiai nusilupančia plėvele. Pumpurai kiaušiniški, kūgiški, apiev 1 cm ilgio, nusmailėję, šiek tiek išlenkti, prigludę. Ypač gražiai šermukšniai atrodo rudenį, kai lapai tampa gelsvi ar rausvai oranžiniai. Šermukšnio vaisiai rutuliški, 8-10 mm skersmens, raudoni arba oranžiniai. Šermukšniai žydi gegužės – birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksra rugsėjo mėnesį, ir būna iki pat žiemos, kol juos nulesa paukščiai. Jauni šermukšnio medeliai auga vidutiniškai sparčiai. Gyvena 60 -100 metų. Derėti pradeda 10-12 metų amžiaus.dera kasmet. Gausus šermukšnių derlius kartojasi kas 2-3 metai. Plinta sėklomis, atauga iš kelmo, retai atželia iš šaknų.

Šermukšniai mėgsta vidutinio drėgnumo ir drėgnus dirvožemius: durpinius priemolius, durpžemius. Mėgsta neutralius ir karbonatingus dirvožemius. Jauni šermukšniai gerai pakenčia paunksmę, vėliau – labiau šviesomėgis: ausia žydi ir dera tik saulėtose vietose. Atsparūs šalčiams ir sausroms.

Šermukšniai auginami sodybose, dekoratyviniuose želdynuose, miestų gatvėse. Šermukšnis turėtų augti kiekvienoje sodyboje, nes šitas medis turi ir simbolinę prasmę – saugo namus nuo nelaimių, apkalbų ir užkalbėjimų, nužiūrėjimo, nuo nelaimių ir ligų. Poluliariausias yra paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia), dažnai klientai pageidauja skiepyto, mėgiamas yra ir švedinis šermukšnis (Sorbus intermedia), vis dažniau teiraujasi japoninio šermukšnio (Sorbus „Dodong“).